Geriausias dukters Marijos draugas
Kalbėdama apie savo šunį, šeimininkė jam negaili gražių žodžių: protingas, draugiškas, tikras gėrio įsikūnijimas – toks yra šios istorijos herojus Bubu, jau 9-erius metus džiuginantis Mildos šeimą, o ypač dukterį.
„Mes gyvename trise Airijoje: aš, mano dukrytė Marija ir Bubu. Amžiaus skirtumas tarp dukters ir šuns yra minimalus, tad jie praktiškai kartu užaugo. Dėl to Bubu labai gražiai elgiasi su visais vaikais ir yra pratęs su jais leisti laiką. Būna, kad vaikai jį patempia už ausies ar uodegos, bet Bubu visuomet į tai reaguoja draugiškai. Žodžiu, jis malonus tiek vaikams, tiek suaugusiems. Labai gero ir ramaus būdo šuo“, – pasakoja kalbinta moteris.
„Kadangi gyvename Airijoje, kasmet važiuojame atostogauti pas šeimą į Lietuvą. Šią vasarą troškome grįžti labiau nei bet kada anksčiau, juk dėl pandemijos, kaip ir daugelis, negalėjome ilgą laiką pamatyti artimųjų. Planavome Lietuvoje praleisti visą vasarą, tad natūralu, jog nusprendėme Bubu pasiimti kartu. Laiką prie jūros, ežerų, miškų, sodų norėjome leisti visi drauge“, – priduria pašnekovė.
Baiminosi, kad skrydis gali sukelti šuniui pernelyg daug streso
Planuodama atostogų detales Milda turėjo nuspręsti, kaip pervežti šunį. Kadangi Bubu šeimininkė augina mažametę dukrą, ji nusprendė, kad vežti augintinį kartu tokį ilgą kelią bus sudėtinga. Skraidinti šunį lėktuvu Milda taip pat atsisakė: moteris baiminosi Bubu reakcijos, mat jis niekuomet anksčiau nebuvo skridęs. Todėl nieko nelaukdama M. Tracevičiūtė susisiekė su keliomis gyvūnų pervežimo įmonėmis:
„Iš pradžių buvau išsirinkusi visai kitą įmonę, bet pavėlavau užsiregistruoti ir vietos Bubu nebeliko, tad teko skubiai ieškoti kitos pervežimo kompanijos. Netrukus vieną radau ir su ja susisiekiau. Visiškai nesibaiminau, nes mūsų šuo mašina keliauti visada labai mėgo.
Su ta įmone ne kartą bendravau telefonu – atrodė, kad ten dirba malonūs, mandagūs ir savo darbą išmanantys žmonės. Susitarėme, kad šunį paims iš Dublino (kadangi mes gyvename Kerry, patys turėjome nuvežti Bubu iki sostinės). Tiesa, ši kompanija savo ruožtu pavėlino gyvūno paėmimo datą dvejomis dienoms, todėl Dubline turėjome pasilikti ilgiau. Jau tuomet kilo šioks toks įtarimas, kad kažkas čia ne taip, tačiau mano kelionė į Lietuvą jau irgi buvo suplanuota, tad nebegalėjau blaškytis.“
Skambutis ir žinia, kad šuo dingęs už tūkstančių kilometrų
Kaip prisimena Bubu šeimininkė, liepos 1-ają dieną jos mylimas augintinis iškeliavo iš Dublino kartu su pervežėjais. Praėjus vos kelioms dienos, liepos 3-osios rytą ji sulaukė siaubingo skambučio iš vairuotojo: „turiu blogų žinių, jūsų šuniukas vakar pabėgo“, – šiuos žodžius ištarė jis.
„Vairuotojo teigimu, šuo grėsmingai jį puolė ir taip išsilaisvino iš narvo. Tikiu, kad Bubu galėjo kažko išsigąsti ir pabėgti, bet žmonių jis nepuola. Na, kaip ten buvo iš tikrųjų, iki pat šiol nėra aišku, bet tuo metu jaučiausi tragiškai. Visai netrukus turėjau skristi į Lietuvą, o aš staiga sužinau, kad mano Bubu pabėgęs kažkur Prancūzijoje“, – istorija dalinasi Milda.
Pasak moters, vairuotojas primygtinai tvirtino, kad jis kartu su policijos pareigūnais ir veterinarais visą naktį ieškojo Bubu, tačiau nepavykus jo surasti, tiesiog išvažiavo.
„Iki pat šiol negaliu patikėti, kad jie tiesiog paliko mano šunį ir išvažiavo. Nors ir vėliau jiems ne itin rūpėjo ir visa Bubu sugrąžinimo operacija. Pervežėjai man tik davė koordinates, kur „pametė“ Bubu – nieko daugiau“, – stebisi šuns šeimininkė.
Tuometinę būseną M. Tracevičiūtė prisimena su siaubu: „Žinojau, kad jis bastosi vienas, ieško manęs, savo namų, o yra taip toli nuo jų. Neįsivaizdavau, ką daryti, juk nenuvažiuosi taip greit tūkstančius kilometrų. Taigi pirmiausiai pabandžiau susisiekti su įvairiomis tarnybomis Prancūzijoje ir sužinojau, kad apie šį įvykį niekas net nebuvo girdėjęs – nei policija, nei veterinarijos tarnybos.“
Socialinių tinklų galia: padėjo tiek lietuviai, tiek prancūzai
Bubu šeimininkė kreipėsi pagalbos į draugus, kurie ėmėsi viešinti šią istoriją socialiniuose tinkluose: „Facebook“ informacija plito labai greitai, todėl vis daugiau žmonių panoro padėti Mildai.
„Reikėjo susisiekti su Prancūzijos policija, veterinarijos klinikomis, prieglaudomis, degalų kolonėlės, kurioje buvo prarastas Bubu, darbuotojais. Angliškai susikalbėti nepavyko, todėl ieškojome, kas galėtų padėti su įvairiomis tarybomis komunikuoti prancūzu kalba. Draugų pagalba radome kelis žmones, kurie išvertė socialinių tinklų įrašus ir skambino visur, kur tik buvo įmanoma. Galima sakyti, kad „užatakavome“ juos skambučiais“, – pasakoja pašnekovė.
Moteris prisimena, kad po kelių dienų ją pasiekė žinia, kad Bubu klajoja visai netoli nuo tos vietos, kur paskutinį kartą jį matė pervežėjai, tačiau niekas negalėjo prie jo priartėti, nes šuo buvo išsigandęs, vengė žmonių: „Tose apylinkėse vien miškai, laukai ir magistralės. Mašinų srautas – itin intensyvus, todėl labai bijojome, kad tik Bubu neišbėgtų į kelią.“
„Nebuvo kitos išeities, reikėjo nedelsiant skristi į Prancūziją“
Matydama, kad niekam kitam nepavyks pagauti Bubu, Milda pati ryžosi skristi į Prancūziją gelbėti savo šeimos nario.
„Be mano draugų pagalbos ši kelionė būtų buvusi neįmanoma. Neturėjau tam reikalingų finansų. Tąkart juk nežinojau, kiek užtruks visa kelionė. Visgi viena draugė mane patikino, kad paskolins tiek, kiek reikės. Be to, su manimi kartu sutiko vykti ir kitas mano draugas, kuris buvo kartu beveik visą kelionę. Jis gerai mokėjo prancūziškai, tad mums vertėjavo, be to, buvo ir vairuotojas, ir prireikus auklė mano septynmetei dukrai.
Liepos 7 dieną Milda kartu su dukra ir draugais nusileido Prancūzijoje. Kaip pasakoja moteris, nuvykus iki vietos, kur buvo ne kartą pastebėtas Bubu, juos pasitiko vietiniai žmonės:
„Tą pačią dieną leidomės į paieškas: braidėme po pievas, laukus – visą dieną jo ieškojome ir nuolat šaukėme Bubu vardą. Po visos dienos paieškų su keliais prancūzais likome budėti ir per naktį: turėjome vilties, kad šuo pasirodys, kai aplinkui bus mažiau žmonių ir triukšmo. Tamsoje taip vaikščiojome iki paryčių. Deja, šuns neradome ir viltis jį vėl sutikti menko.“
Iš krūmų kyšantis rudas snukutis
Anksti ryte Milda su savanorių grupe gavo informacijos, kad Bubu buvo pastebėtas netoliese esančiame miestelyje.
„Nedelsdami nuvykome ten. Gatvių buvo daugybė, tad tiesiog važinėjome aplink. Deja, šuns rasti ir vėl nepavyko. Taip pat jautėme didelį nuovargį, tačiau nutarėme apsukti dar vieną, jau paskutinį ratą. Tuomet tolumoje pamatėme keliu lekiantį šunį. Vis dėlto jis jautė milžinišką stresą ir manęs nepažinęs spruko.
Nebežinojau, ar jis nubėgo tiesiai, ar pasuko į laukus, sekiau vedama nuojautos. Jaučiau nusivylimą ir praktiškai verkdama šaukiau: „Bubu, juk čia aš!” Tačiau kažkas mane vedė į priekį. Taip eidama staiga pamačiau netoliese šnarančius krūmus, iš kurių dar po akimirkos išlindo rudas snukutis... Bubu iškart mane atpažino ir šoko į glėbį“, – gražią istorijos atomazgą prisimena moteris.
Bubu nebūtų atsiradęs, jeigu ne žmonių pagalba
Bubu buvo pradingęs lygiai savaitę, per tą laiką išseko bei sulyso, tačiau galų gale istorija baigėsi laimingai ir šiandien šunelis yra vėl kartu su savo šeima. Pasak Mildos, viso to nebūtų be gerų žmonių pagalbos. Ji visiems nuoširdžiai dėkoja:
„Mano draugė Jogilė sukūrė „Facebook“ puslapį pavadinimu „GoFundMe“, kuriame žmonės paaukojo pinigus kelionės išlaidoms padengti. Taip man pavyko išvengti didelio įsiskolinimo, nors kelionė kainavo tikrai nemažai. Apskritai, visa ši patirtis buvo tikras „roller coaster“ („amerikietiški kalneliai“ – aut. pastaba). Toks iš pirmo žvilgsnio tragiškas įvykis išaugo į kažką neįtikėtino: nuo visiškos nevilties iki begalinės laimės. Ši istorija padėjo pamatyti, kiek yra gerų žmonių. Visiems jiems dėkojame.“
Po šio įvyko Milda kartu su šeima ir Bubu grįžo į Lietuvą, kur jų laukė išsvajotos atostogos. Kaip prasitaria moteris, tas baisus įvykis paskatino dar labiau vertinti kiekvieną akimirką kartu.
Rekomenduoja neprarasti vilties ir išnaudoti socialines medijas
Milda viliasi, kad jos patirtis padės žmonėms išvengti tokių skaudžių nutikimų ateityje.
„Planuojantiems pervežinėti savo augintinį, rekomenduočiau keliauti kartu. Yra tokių kompanijų, kurios perveža ir keleivius, ir gyvūnus. Būtent taip grįžome iš Prancūzijos į Lietuvą. Nors kelionė buvo ilgesnė ir sudėtingesnė nei su lėktuvu, vieno Bubu palikti tiesiog nebegalėjome.
Visgi jeigu nėra galimybės keliauti kartu, patariu nuodugniai pasidomėti įmone, kurios paslaugomis planuojate naudotis. Visų internetiniai puslapiai atrodo gražiai ir profesionaliai, tačiau geriausia yra skaityti atsiliepimus“, – sako Bubu šeimininkė.
Taip pat M. Tracevičiūtė pažymi, kad tokiomis situacijomis labai praverčia socialiniai tinklai:
„Patarčiau skleisti informaciją kuo plačiau – „Facebook“ tam yra puiki priemonė. Taip pat siūlau ieškoti tikslinių grupių: mūsų atveju, tai buvo „Lietuviai Prancūzijoje“. Šios bendruomenės nariai greitai sureagavo į mūsų pagalbos šauksmą ir visomis išgalėmis padėjo. Dar rekomenduočiau kreiptis į įvairias savanorių organizacijas: ieškant Bubu neįkainojamą pagalbą mums suteikė „Pet 50 Aide Aux Animax” savanorių grupė. Galų gale, niekada nepraraskite vilties. Yra daug gerų žmonių aplinkui, norinčių padėti.“
